LLRI instituto prezidentės, VIKO garbės daktarės E.Leontvejos komentarai 

2025 m. rugsėjo 25 d. LLRI įvertino naujos Vyriausybės programą: socialinės gerovės pamatas yra gyvybinga ekonomika
2025 m. rugsėjo 23 d. Konkurencingumo drama: Europa stoja prieš savo inerciją
2025 m. rugsėjo 5 d. Vandens kainų pamokos oro uoste, arba laisvės skonis
2025 m. rugsėjo 3 d. Ką visuomenei sako tuščios mokytojų kėdės?
2025 m. rugpjūčio 20 d. Matematika – dėsniai, pranokstantys „noriu“ ir „nepatinka“
2025 m. liepos 16 d. Verslas yra ne maklės, o tarnystė ir kūryba

2025 m. rugsėjo 25 d.

LLRI įvertino naujos Vyriausybės programą: socialinės gerovės pamatas yra gyvybinga ekonomika

XX-osios Vyriausybės programą įvertinęs Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) sako, kad siekiant nuosekliai stiprinti mūsų saugumo ir gerovės  pamatus, būtina nepakirsti šalies ekonomikos  konkurencingumo ir atgaivinti patrauklumą šalies ir užsienio investuotojams. 

„Dalyje programos jaučiamas veikimas iš inercijos – kai viena koja žengiama į kovą už ekonominį išlikimą žengiama, o kita – toliau žarstomi pažadai didinti įvairias išmokas, stabdyti viešųjų paslaugų tinklo optimizavimą.

Dirbantys žmonės puikiai supranta, kad jų pajamų augimas, darbo vietos ateitis priklauso nuo to, kaip įmonė investuos ir augs, kaip efektyviai ji gamins prekes ir konkuruos užsienyje. Jie žino, kad kadaise iš Lietuvos išvažiavę grįš, jeigu mokestinės ir kitos sąlygos čia bus geresnės, negu svetur. Kad pensijos auga tik veržlios ir vaisingos ekonomikos dėka“, – sako LLRI prezidentė Elena Leontjeva. 

Jos teigimu, socialinės gerovės, kuri rūpi tiek paskirtajai premjerei, tiek naujai Vyriausybei –  pagrindas yra gyvybinga ir auganti Lietuvos ekonomika. Tam šiuo metu yra gyvybiškai svarbu atgaivinti įmonių galimybes ir motyvacijas investuoti, ir tuo pačiu –  žmonių galimybes dirbti ir užsidirbti. 

Vyriausybės programoje numatyta išlaikyti mokestinės sistemos stabilumą ir patrauklumą investicijoms, tačiau tam būtina iš esmės taisyti investicijų ir reinvesticijų iš pelno sąlygas. Pavyzdžiui, šiuo metu galiojanti investicinio projekto nuostata, LLRI analitiko Ernesto Einorio teigimu, yra apipinta biurokratiniais reikalavimais, įmonėms ja pasinaudoti sunku. 

„Įmonės turi įrodinėti mokesčių administratoriui, kad investicijos skirtos naujų, papildomų produktų gamybai ar paslaugų teikimui arba gamybos pajėgumų didinimui. Toks reikalavimas  keistas, nes įmonės pačios suinteresuotos vykdyti tokią investicinę veiklą, kuri leistų kuo našiau kurti didžiausią vertę. Siekiant Vyriausybės tikslo sumažinti administracinę ir teisinio reguliavimo naštą verslui, būtent į šį biurokratizmą turėtų būti nusitaikyta pirmiausiai“, – sako E. Einoris. 

Jis taip pat siūlo Vyriausybei įsipareigoti atlikti nuo kitų metų pradžios įsigaliosiančios mokesčių reformos poveikio vertinimą šalies ekonomikos konkurencingumui ir investicijoms. 

„Progresinis pajamų apmokestinimas baudžia už didesnės vertės kūrimą ir aukštesnes pajamas, tad privalome stebėti, kaip tai veikia mūsų ekonomiką ir prireikus laiku atlikti korekcijas, kad mokesčių sistema neiškreiptų paskatų pritraukti talentus ir kapitalą“, – kalbėjo E. Einoris. 

Valstybės siūloma socialinė parama, jo teigimu, žmogų turėtų įgalinti dirbti, o ne įkalinti nedarbo spąstuose. „Norėdami pagerinti pažeidžiamiausių žmonių padėtį, turėtume pertvarkyti nedarbo draudimo išmokų sistemą taip, kad jie turėtų visas galimybes sugrįžti į darbo rinką. Tai padėtų ir šiuo metu itin išbalansuotai darbo rinkai“, – pabrėžė E. Einoris. 

Tarp siūlymų, jo teigimu, galėtų būti nedarbo išmokos mažinimas, atsisakius pirmojo tinkamo darbo pasiūlymo, išmokos dydžio bedarbiams, iš darbovietės išėjusiems savo noru arba atleistiems dėl savo pačių kaltės, mažinimas, ir kt. Taip pat siekti, kad bendra darbingo asmens gaunamos socialinės paramos suma negali viršyti ES vidurkio – sudaryti daugiau nei 74 proc. minimalios mėnesio algos (MMA) po mokesčių. Taip būtų skatinamos pažeidžiamos gyventojų grupės įsitraukti į darbo rinką ir padidinti savo pajamas.

LLRI taip pat siūlo papildyti Vyriausybės programą tokiais Vyriausybės veikimo principais, kaip pagarba žmogaus laisvei ir atsakomybei, pagarba Konstitucijai ir privačiai nuosavybei bei išteklių ribotumo pripažinimas. Šie kertiniai principai padėtų Vyriausybei atsakingai tvarkytis su turimais ištekliais, užkirstų kelią nepagrįstų lūkesčių formavimui ir didintų santarvę tarp skirtingų visuomenės grupių.

2025 m. rugsėjo 23 d.
Originaliai publikuota verslo naujienų portale Verslo žinios

Konkurencingumo drama: Europa stoja prieš savo inerciją
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Keistas dalykas tas konkurencingumas – matuojamas užsienio žaidėjų atžvilgiu, o priklauso nuo daugybės vidinių sąlygų. Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen metinis pranešimas įvardino poreikį, kurį „po Draghi ir Trumpo“ nebėra kaip nuginčyti. Konkurencingumas – ne sporto rungtynės, o klausimas „būti ar nebūti“. Visgi, kova šiandien vyksta ne tik su užsienio konkurentais, o viduje – tarp naujo mentaliteto, kuris siekia veržlumo, ir inercijos, kuri viską stabdo. Nuo šios kovos ir priklauso Europos ateitis. 

EK pirmininkė pasinaudojo proga ir atsakė į gausią kritiką dėl Donaldui Trumpui pralaimėtos muitų kovos. Ji ištarė visų primirštą tiesą: muitų karas su JAV būtų kainavęs kur kas daugiau. Karai, net ir muitų, darbo vietų neprideda, tik pabrangina produktus ir įneša sumaišties. Bet jei patys nesumažinsime vidaus kliūčių, mūsų bendra rinka ir toliau liks „pusiau bendra“, – metė sau iššūkį U. von der Leyen. Prekių judėjimo barjerai tarp valstybių narių prilygsta 45 proc. muitui, o paslaugų sektoriuje – net 110 proc. Tad EK žada pateikti žingsnius, kaip ES narėms laimėti daugiau konkurencingumo, susitelkus į vidines problemas. 

Džiugu, kad EK kelia dereguliavimo tikslą ir siekia didelio masto efektyvumo. Planuose – mažiau popierizmo, mažiau dubliavimosi, mažiau sudėtingų taisyklių. 25 proc. sumažinti administracinę naštą visoje ES, o smulkiam ir vidutiniam verslui – net 35 proc. Norima sutaupyti apie 37,5 mlrd. eurų. 

Tik viena problema –  šalia dereguliavimo ir efektyvumo siekio stūkso modernaus valstybės kišimosi eksperimentai ir seno mentaliteto inercija. „28-oji teisinė sistema“ startuoliams, BDAR, Dirbtinio intelekto aktas – kai visas „grėsmes“ siekiama sureguliuoti iš anksto, dereguliavimas tampa „perpetuum mobile“su ironiškai liudna formule „two in, one out“. Dėl to įmonės išsikelia už Atlanto, kur veikti daug paprasčiau. O skaitmeninis euras, kuriuo pirmininkė džiaugiasi, atrodo kaip eksperimentas su visa pinigų ir bankų sistema – tik be sąnaudų ir padarinių įvertinimo. Neatsitiktinai D. Trumpas sustabdė analogišką projektą JAV.

Seno mentaliteto iškamšos – tai ataskaitoje paminėtas „Kokybiškų darbo vietų aktas“, kuris turi užtikrinti, jog „šiuolaikinėje ekonomikoje šiuolaikiškas būtų ir darbas“. Panašu, kad mentaliteto lūžis nėra įvykęs. Žmonių gerovė ir progresas matoma kaip valdžios aktų išdava, o ne sustiprinto konkurencingumo ir ekonomikos augimo vaisius. Kalbama apie išaugusias išlaidas daugybei šeimų, žmonių auką, kad „sudurtų galą su galu“, ir socialinio teisingumo vardan žadama parengti „plataus užmojo Europos kovos su skurdu strategiją“. Ironija ta, kad geriausia skurdo mažinimo priemonė – auganti ekonomika ir valdiškų milijardų nežarstanti pinigų politika. Bet užuot šalinę barjerus, kuriame specialias programas, lyg augimas ir darbo vietos nebūtų natūralus sveikos ekonomikos vaisius. 

Panaši mentaliteto inercija jaučiama ir Lietuvoje, kai atrodo, kova už ekonominį išlikimą – sau, o socialiniai pažadai – sau. Dirbantys žmonės puikiai supranta, kad jų pajamų augimas, darbo vietų išlikimas priklauso nuo jų konkrečios įmonės veiklos perspektyvų, nuo gebėjimo kuo efektyviau pagaminti ir konkuruoti užsienio rinkose. Supranta, kad tautiečiai norės grįžti iš užsienio, jeigu mokestinės ir kitos sąlygos čia bus geresnės, negu svetur. Žmonės supranta, kad pensijos auga tik veržlios ir vaisingos ekonomikos dėka.  

Tad viena ranka deklaruoti dereguliavimą ir biurokratijos mažinimą, o kita – žarstyti naujas iniciatyvas, kurių naštą pamirštame pasverti, nėra išlikimo strategija. Pirmininkavimo ES Tarybai laikui artėjant, Lietuva turi progą parodyti, kad galime būti pionieriai – ne naujų reguliavimų, o veržlioje konkurencingumo kovoje. Turime atrasti, kas veikia, pasidalinti savo „know-how“ su visu kontinentu ir taip pasitarnauti jo ekonominiam išlikimui.

2025 m. rugsėjo 5 d.

Vandens kainų pamokos oro uoste, arba laisvės skonis
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Kol naujoji premjerė dėlioja Vyriausybės komandą, gyvenimas nestovi vietoje. Lietuvos gyventojai šiemet keliauja kaip niekad daug ir jau ragauja Vilniaus bei Kauno oro uostuose pasitinkančią naujovę – į skrydžių zoną vėl galima be ribojimų įsinešti skysčių. Pirmiausia,  žinoma, daugeliui rūpi vanduo (nors gali būti ir rimtų kultūrinių skirtumų). Kadangi žmogaus kūnas apie 70 proc. sudarytas iš vandens, šis pokytis – beveik konstitucinis.

Dalis skaitytojų jau neatsimena laikų, kai draudimo neštis skysčius į skrydį nebuvo. Toks ribojimas oro uostuose išgyveno beveik 18 metų – o tai reiškia, užaugo visa karta, kuri nežino, kad gali būti kitaip. Jiems neštis skysčius į skrydį atrodo taip pat neįmanoma, kaip įsinešti dviratį.

Ilgus metus oro uostuose vanduo buvo „uždraustas vaisius“. Patikros punkte reikėjo jį išmesti arba išgerti paskutinį gurkšnį, lyg atsisveikinant su dalimi savasties. Nuo šiol šio ritualo atlikti nebereikės – vanduo gali keliauti drauge su savo šeimininku. Iš pirmo žvilgsnio tai tik patogumas, bet iš tiesų – žmogaus laisvės dalis ir gyvas ekonomikos eksperimentas.

Juk žinodami, kad skrydžio metu žmogui ypač pavojinga dehidratacija, buvome pasirengę mokėti už mažą buteliuką Duty Free parduotuvėse po kelis, o kartais net penkis eurus, frankus, dolerius. Vandens kainų elastingumas skrydžio zonoje yra žymiai mažesnis negu už oro uosto sienų. Ką reiškia elastingumas? Šis ekonomikos terminas tiesiog atspindi mūsų, žmonių pasirinkimų dėsningumus: kuo būtinesnė prekė ir kuo mažiau pasirinkimo galimybių, tuo mažiau mes jautrūs kainai. Ir būtent todėl kaina oro uostuose neretai yra trigubai ar net penkiagubai didesnė už įprastą. Ir mes vis tiek jį perkame noriai, nes sveikata brangesnė už pakeltas kainas.

Tačiau kai dirbtinė kliūtis ar reguliavimas dingsta, žmonėms atsiranda pasirinkimas: nebereikia pirkti brangaus vandens oro uoste, galima atsinešti savo. Netrukus galėsime patikrinti, ar krentanti paklausa vandeniui skrydžių zonoje turės poveikio kainoms. Pardavėjai, stebintys pro vandenį abejingai praeinančius keleivius, netrukus turės prabilti vienintele universalia kalba – kainomis.

Ši situacija atskleidžia fundamentalią ekonomikos tiesą: kainas pirmiausia formuoja ne kaštai, o paklausa – pirkėjų poreikiai, lūkesčiai, skoniai. Kai pasirinkimo nelieka, kainos gali kilti – o kai laisvė grįžta, kainos vėl turi derintis prie realybės. Vandens kainos oro uostuose – puikus įrodymas, kad ne kaštai lemia kainas, ir populiarus kainų lyginimas su kaštais neturi po savimi jokio ekonominio pagrindo. 

Reguliavimai visuomet pirmiausia pakeičia žmogaus elgesį, ir tik paskui – kainas. Tai galioja ne tik vandens atveju. Kiekvienas reguliavimas pirmiausia pareikalauja mūsų laiko ir dėmesio – įsigilinti į jo esmę, tada prisitaikyti, pakeisti gyvenimo trajektorijas – kartais dideles, kartais – mažas. 

Tad atšaukus vandens draudimą oro uostuose, galėsime stebėti ne tik kainų pokyčius. Stebėti galėsime ir save, savo elgseną, įpročius, pojūčius. Kas kartą, kai prieš patikrą turėjome išpilti likusį vandenį, buvo nesmagus, keistas jausmas, suvaržymo skonis – lyg atsisakytume dalies savęs. Dabar ši dalis grįžta. Ir jos skonis – saldesnis nei pats vanduo, nes tai – laisvės skonis.

2025 m. rugsėjo 3 d.
Originaliai publikuota LRT

Ką visuomenei sako tuščios mokytojų kėdės?
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Pasitinkant Rugsėjo 1-ąją, plinta nauja tradicija – įteikti mokytojams ne gėlių puokštes, o knygas, kurios taptų pažinimo lobiu mokiniams – ir netgi savotiška estafete kitai kartai. Vis daugiau vaikų taip ir padarė – atėjo į mokyklas nešini ne kardelių puokštėmis, bet knygomis. Deja, ne visi turėjo kam įteikti dovanas – Lietuvoje trūksta bent kelių šimtų mokytojų. Tiesą sakant, trūksta ne tik jų: trūksta visų sričių darbuotojų, slaugių, vairuotojų, IT specialistų, trūksta kunigų ir taip, mokytojų.

Apie mokytojų trūkumą rugsėjo pirmos proga tradiciškai pranešė Užimtumo tarnyba, kurios misija – „derinti darbo pasiūlą ir paklausą, siekiant išlaikyti darbo rinkos pusiausvyrą“. Informacija apie darbuotojų trūkumą renkama tam, kad virstų valstybės finansuojamomis studijų vietomis, ir kitais veiksmais, kurie leistų užtikrinti rinkos pusiausvyrą. Tačiau šios kaip nėra, taip nėra.

Disbalanso ištakos vardijamos įvairios – ir reorganizuotas Lietuvos edukologijos universitetas, ir dirbtinai palaikomos mokyklos ten, kur mokinių jau beveik nėra. Pripažįstama, kad mažas atlyginimas nebėra toks opus veiksnys – atlyginimai paaugo ir kone trečdaliu pralenkė vidutinį atlygį šalyje. Atsirado ir trauka į mokytojų gretas.  Vis daugiau žmonių pasirenka šią profesiją arba derina mokytojo darbą su kita veikla, o šiemet bene dvigubai daugiau žmonių negu pernai pasiryžo įgyti papildomą mokytojo kvalifikaciją. Tokių pavyzdžių nestokojame. Ir vis dėlto mokytojų stoka išlieka.

Ji turi ir kitą, nestatistinę pusę. Mokytojus vis labiau spaudžia psichologinė aplinka. Jie dirba tarsi tarp dviejų, o gal net trijų ugnių – moksleiviai, vis labiau reiklūs, nemažiau reiklūs tėvai, ir vadovybė, iš kurios – nuolat besikeičiančios taisyklės, metodikos, taigi nuolatinis neapibrėžtumas. Saugaus užnugario mokytojas neturi, ir tai išgyvenama vis aštriau visuomenėje, kuri dievina patogumą, garantijas ir ramybę. Užuot sprendusi tikras problemas, valdžia imasi visiems palengvinti gyvenimą – moksleiviams pridėti balų, mokytojams – laisvų nuo darbo dienų. Ar sutrumpinus darbo savaitę mes nestokosime mokytojų dar labiau, o jie patys – ar nestokos laiko įvesdinti vaikus į dėstomo dalyko paslaptis, ar neperdegs tarp tų trijų ugnių dar labiau?

Tad apie ką visuomenę perspėja mokytojų stoka? Mokytojas nėra vien darbo rinkos vienetas ar statistikos eilutė. Mokytojas yra tas, kurio pašaukimas perduoti jaunai kartai gyvenimo meilę, viltį, kultūros atmintį, santykį su tiesa ir pasaulio tvarka. Mokytojas – tai žmogus, kuris moko atsakomybės. Ne baudžiamosios, o tos, kuri įgalina veikti, dėti pastangas, kurti ir siekti, ir taip pačiam išsipildyti kaip asmenybei. Dažniausiai mes neprisimename konkrečių dėsnių, datų, faktų, taisyklių, bet atsimename iš mokytojo paveldėtą meilę dalykui – fizikai ar literatūrai, etikai ar chemijai. Būtent ši meilė ir įgalina mus būti kūrėjais, drąsiais žemės vaikais.

Tad jeigu trūksta mokytojų – galbūt mums trūksta ir vilties? Tai klausimas, kurį Rugsėjo 1-oji kiekvienam iš mūsų užduoda asmeniškai. Mokytojų stoka – tai mūsų pačių gyvenimo pamoka – žinios, vertybės ir meilė neateina savaime. Jas reikia perduoti.

2025 m. rugpjūčio 20 d.
LRT komentaras

Matematika – dėsniai, pranokstantys „noriu“ ir „nepatinka“
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Jau netrukus į mokyklas sugrįš mokiniai ir mokytojai, o su jais ir diskusija, ar būtina mokytis matematikos. Juk vienas vargas žmogui su tais skaičiais ir formulėmis, dirbtinio intelekto laikais visas jas nešiojamės kišenėse. Kam varginti jaunuolius, kai ateityje jie turės dar geresnių galimybių? 

Koks paradoksas – jei humanitarams matematika taps neprivaloma, ir imsime laikyti ją beprasmiu vargu, nuo jos bėgs vis daugiau jaunuolių. O kartu mažės programuotojų, inžinierių, technologų – žmonių, nuo kurių priklauso mūsų ateities ekonomika.

Bet yra ir gilesnių argumentų. Man rūpi, kad ateinanti karta pažintų matematiką ne kaip skaičių jungą, o kaip būties muziką ir filosofiją – kaip žmogų formuojančią tvarką ir gebėjimą gyventi pagal dėsnius, kurie pranoksta mūsų „noriu“ ir „nepatinka“.

Matematika ugdo gebėjimą mąstyti erdviškai, sistemiškai, o ne fragmentiškai. Ji įskiepija pajautą, kad pasaulis turi proporcijas, kurių negali nepaisyti. Už paprastų formulių slypi pamoka, lydinti mus visą gyvenimą: pasaulis turi ribas ir taisykles, nepriklausančias nuo mūsų užgaidų.

Gal apie tai skamba poetiški Biblijos žodžiai: „Kur buvai tu, kai dėjau žemės pamatus? <…> Kas nustatė jos matmenis? Kas ištiesė ant jos ištempė matavimo virvę?“ (Jobo 38, 4–5).

Matematika moko matyti ryšius, ugdo gebėjimą suprasti, kaip vienas dalykas susijęs su kitu, kur slypi priežastis, o kur – pasekmė. Tai santykių ir pusiausvyros pajauta, kurią atpažįstame ir darbe, ir buityje. 

Matematika moko kantrybės ir intelektinės ištvermės: atsakymo negali išburti, čia negali blefuoti. Ji moko ieškoti tiesos. Ir ją rasti.

Neatsitiktinai istorijoje tiek daug didžių vardų siejasi su matematika: Euklidas priminė, kad be įrodymų nėra žinojimo; Galilėjus teigė, jog gamta parašyta matematikos kalba; Fibonacci skaičių sekoje atsiskleidžia gėlių ir kriauklių proporcijos. O muzika? – čia tos pačios proporcijos prabyla garsu, jausmu ir hipnotizuojančiu grožiu. 

Dar daugiau – matematika yra logikos mokykla. Vadinasi, tai ir gebėjimas bendrauti, ir būti išgirstam bei suprastam. Šiais laikais, kai informacija neretai miglota ar manipuliatyvi, šis įgūdis tampa neįkainojamas.

Matematika – tai ir teoremos, kurias reikia mokėti įrodyti, ir aksiomos – tiesos, kurias reikia priimti. Mokydamasis jų, jaunas žmogus atranda, kad pasaulis stovi ant tvirtų pamatų, dėsningumų. Kad ne viskas priklauso nuo mūsų norų. Kad yra ryšiai, kuriuos reikia pažinti – ir jų nepažeisti.

Štai čia atsiveria nuostabusis matematikos ir kasdienybės ryšys.

Kasdienybės, kurią vadiname ekonomika. Ten, kur mes – humanitarai ir tiksliukai – bendraujame vieni su kitais visuotine kalba – pinigais. Kur veikia prigimtiniai dėsniai, kuriuos pažinti būtina ne tik ekonomistams. Jų reikia kiekvienam. O ypač politikams – nes dėsnių paisymas saugo nuo pagundų sujudinti socialinę architektūrą: kažkur pridėti, kažkur atimti, neįtariant, kad viskas gali sugriūti. Tai leidžia atskirti esmines prielaidas, kurios didina gerovę – motyvacijas kurti, ekonominių sąlygų konkurencingumą, investicijas, nuo jų padarinių – darbo vietų, atlyginimų bei gyvenimo lygio.

Artėja ruduo, nauji mokslo metai. Išmokime atskirti, kas yra kelias, o kas tik šalutiniai takeliai. Matematika padeda tai padaryti.

2025 m. liepos 16 d.
Originaliai publikuota LRT

Verslas yra ne maklės, o tarnystė ir kūryba
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Visuomenei toliau aiškinantis politikų makles ir ryšį su verslu, šešėlis krenta visai verslo reputacijai. Požiūris, jog verslas – tai machinacijos ir vien tik asmeninės naudos siekimas, kerta per visuomenės pagrindą. Kaip tai?

Dauguma Lietuvos žmonių dirba privačiame sektoriuje, o nemaža jų dalis turi savo verslą – mažą ar didelį. Nuo sovietų imperijos atsiskyrę, nedvejodami pasirinkome kryptį: privati nuosavybė, laisvi mainai ir individuali atsakomybė. Tai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijoje. Verslas, paremtas šiais principais, ir yra tai, ant ko kuriame savo gerovę. Kai verslo vardas sutepamas, purvas kliūva ir didžiajai visuomenės daliai.

Dar svarbiau, kad verslas – ne privilegija, o kūryba, rizika ir atsakomybė. Jo pagrindas yra atsakas į visuomenės poreikius – kai žmogus imasi gaminti savo išsvajotą produktą – mobiliąją programėlę, padedančią gyventi sveikiau, o gal natūralius sūrius, pagal šeimos ūkyje sukurtą receptą, individualiose treniruotėse padėti žmonėms susigrąžinti judėjimo džiaugsmą, ir prisiima už tai ir turtinę, ir moralinę atsakomybę. Mainais į mobilią programėlę ar individualias treniruotes gauname pinigus, už pinigus gauname sūrius. Jeigu visuomenė įvertina produktą ir paslaugą brangiau, negu kainavo jį pagaminti, tai patvirtina, kad teigiama vertė visuomenei yra sukurta. Tuomet ištekliai neeikvojami, o verslas veikia „į pliusą“ –  ir visuomenei, ir, kaip rezultatas, sau. 

Tai, kad galutinė produkto ar paslaugos kaina yra didesnė, negu kaštai, kurių reikėjo gamybai, yra reikalingumo visuomenei įrodymas. O ne priešingai – kaip dažnai linkstama manyti – amoralus verslo elgesys. Taip mes pasiklystame moralės sąvokoje, devalvuojame verslą ir demotyvuojame žmones. 

Verslas – tai kūryba. Kitokia, negu menininko, bet visgi kūryba. Verslas visuomet žvelgia į ateitį, stengiasi numatyti, kokie dalykai žmonėms bus reikalingi ir kaip jie bus įvertinami. Taip gimė pirmieji nešiojami diskų grotuvai – kai kažkam pasirodė, kad žmonės norės muziką nešiotis  „su savimi“, nors tuomet tai atrodė keista. Taip atsirado „IKEA“ – kai gimė verslo įžvalga, jog žmonės norės patys surinkti baldus, jei jų kaina bus mažesnė. Kiekvienas šių atvejų – tai ne spėjimas, o kūrybinė įžvalga, kaip gali pasikeisti žmonių elgesys, poreikiai, vertės suvokimas. Verslininkas yra tarsi ateities architektas – jis kuria šiandien tam, ko dar nėra, bet kas galbūt bus labai reikalinga rytoj.

Verslininkas privalo nuolat budėti, ir šis jo vaidmuo kaip niekad svarbus mūsų šalies gyvybingumui. Naujų muitų grėsmė, konkurencingumui kertantys mokesčiai, darbuotojų stoka, geopolitika – rinkos slysta iš po kojų, ir investicijų grąža – kaip smėlis rankoje. Tūkstantis neapibrėžtumų, ekonominių ir moralinių dilemų, iš kurių verslininkas privalo išgauti teigiamą rezultatą. Pelną, kuris būtinas veiklos tęstinumui!

O svarbiausia, kad moralinė verslo ašis – tai tarnystė visuomenei, kurioje gimsta abipusė nauda. Ir tam, kas sūrį gamina, ir tam, kuris jį perka. Ir tam, kas sportuoja su asmeniniu treneriu, ir žinoma, pačiam treneriui. Mainai tarp laisvų žmonių įvyksta tik tuomet, kai abi pusės mato naudą, vadinasi, vertė mainuose išauga abiems pusėms. Kai viena pusė laimi kitos sąskaita – tai ne verslo logika.  Kai po verslo priedanga tvarkomi reikaliukai – tai apskritai ne verslas. 

Verslo ateitis reikalauja ne tik žinių, bet ir pasitikėjimo tarp žmonių: darbuotojų ir vartotojų, partnerių ir klientų. Visuomenės pasitikėjimo, kad neturime kito pagrindo po kojomis, kaip tik atsakingas privatus verslas.