Kodėl kiekvienas turime žinoti, kur yra artimiausias defibriliatorius?
Širdies ir kraujagyslių ligos – pagrindinė mirties priežastis visame pasaulyje. Maždaug trečdalis visų staigaus širdies sustojimo atvejų įvyksta viešose vietose, rodo naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys. „Efektyviausia pirmosios pagalbos priemonė, kurią staigaus širdies sustojimo atveju viešoje vietoje per trumpą laiką gali panaudoti kiekvienas, yra automatinis išorinis defibriliatorius (AID). Jo panaudojimas per pirmąsias 3–5 minutes nuo širdies sustojimo pradžios išgyvenimo tikimybę padidina 50–75 proc., o kiekviena pavėluota defibriliacijos minutė išgyvenimo tikimybę sumažina 10 proc. Todėl AID pasiekiamumas turėtų būti reglamentuojamas Lietuvos teisės aktais – kaip ir pirmosios pagalbos rinkinys, gesintuvas ar kitos gelbėjimo priemonės“, – sako Vilniaus kolegijos (VIKO) Sveikatos priežiūros fakulteto Slaugos katedros docentė dr. Simona Paulikienė.
Šiuo metu Lietuvoje AID įrengimas viešose vietose nėra privalomas. Tačiau, anot ekspertės, šių prietaisų pasiekiamumą būtina užtikrinti visose viešose vietose.
„Jose lankosi daug žmonių, todėl tikimybė, kad kažkam sustos širdis ar sutriks jos veikla – gana didelė. Pavyzdžiui, sporto salėse dėl padidėjusio fizinio krūvio ypač rizikuoja vyresnio amžiaus sportuojantieji. Prekybos centruose, teatruose ar mokymo įstaigose renkasi įvairaus amžiaus žmonės – tiek vyresni ar jaunesni ir turintys sveikatos sutrikimų. Todėl AID prieinamumas tokiose vietose gali būti gyvybiškai svarbus. Štai, pavyzdžiui, VIKO šiemet buvo įrengta 13-lika defibriliatorių. Juos galima rasti visuose kolegijos padaliniuose“, – sako S. Paulikienė.
Defibriliatorių trūkumas – kas atsakingas?
Anot docentės, AID trūkumas dar vis jaučiamas – labiausiai jų pasigendama mažesnėse Lietuvos gyvenvietėse.
„Jų stoka jaučiama dėl nepakankamo viešų įstaigų finansavimo – AID gana brangus. Kita galima priežastis – informacijos ar iniciatyvumo stygius. Svarbu kalbėti ir apie įstaigų bei darbdavių socialinį atsakingumą. Įstaigos, kurios įrengia viešai prieinamus AID, rodo rūpestį ne tik savo darbuotojais, bet ir aplinkiniais. Tai stiprina pasitikėjimą institucija ir gerina jos reputaciją. Mano nuomone, už AID įrengimą atsakinga vadovybė – nuo jos sprendimų priklauso, ar toks gyvybiškai svarbus įrenginys atsiras įstaigoje”, – teigia S. Paulikienė.
Docentė priduria, kad didelį lankytojų srautą turinčiose vietose AID turėtų tapti standartu visoje Lietuvoje: „Tai būtų svarbus žingsnis siekiant užtikrinti didesnį visuomenės saugumą ir sumažinti mirties nuo staigaus širdies sustojimo riziką. Svarbu, kad AID būtų tinkamai išdėstyti, aiškiai pažymėti ir lengvai pasiekiami – tai gali padėti išgelbėti gyvybę.“
Ar AID gali naudoti kiekvienas?
AID sukurti taip, kad jais galėtų naudotis visi – net ir medicininio išsilavinimo neturintis asmenys. Staiga sustojus širdžiai, šis prietaisas gali padėti atkurti normalų širdies ritmą, ypač jei panaudojamas per pirmąsias kelias minutes.
„Gyvybei grėsmę keliančiose situacijose žmonės dažnai pasimeta – išsigąsta, užmiršta, ką daryti, arba tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Tuomet AID perima iniciatyvą ir tampa tarsi komandos vadovu – atidarius dėžutę ir paspaudus mygtuką, jis balsu pateikia aiškius, nuoseklius nurodymus. Tai leidžia veikti nedelsiant ir išvengiant klaidų gelbstint gyvybę”, – aiškina S. Paulikienė.
Ji taip pat priduria – kai prietaisas duoda atitinkamą komandą, ypač svarbu nepamiršti atsitraukti – tai būtina saugumo sąlyga: „AID yra elektros šaltinis, o elektros impulsas, siunčiamas per širdį, gali paveikti ir žmogų, kuris tuo metu liečia nukentėjusįjį. Nors srovė nėra pavojinga – tai medicininio stiprumo impulsas, skirtas atkurti ritmą, o ne sužaloti – vis tiek būtina neliesti kūno defibriliacijos metu. Taip pat svarbu žinoti, kad AID pats analizuoja širdies ritmą ir nesuteikia impulso, jei jis nereikalingas. Priešingai nei dažnai manoma, prietaisas impulso nesiunčia, kai širdis visiškai sustojusi – jis veikia esant rimtam ritmo sutrikimui, kai širdžiai reikia pagalbos „perkraunant“ jos darbą.“
