Gestų kalbos specialistė Ieva Pečiulytė-Silaeva: Kada pradėsime vertinti lietuvių gestų kalbą kaip valstybės kalbinio ir kultūrinio turto dalį?

Įsivaizduokite situaciją – žmogus ateina į gydymo įstaigą gydytis, į savivaldybę tvarkyti dokumentų ar į tėvų susirinkimą mokykloje. Visi kalba, sprendžia, diskutuoja, tačiau tuo metu nėra tam žmogui suprantamos kalbos ir įrankių (universalaus dizaino priemonių) padedančių susikalbėti. Todėl jis negali suprasti, kas vyksta, priimti sprendimų ir gauti svarbią informaciją. Tokios situacijos pasitaiko kurčiųjų bendruomenės nariams. Deja, nepakankamas dėmesys lietuvių gestų kalbai, universaliam dizainui bei technikos įgalinimui, reiškia ne tik komunikacijos barjerą, bet ir pažeidžiamas teises į lygias galimybes, orumą bei visavertį dalyvavimą visuomenėje.

Tokios kasdienės situacijos atskleidžia dar platesnę problemą – Lietuvoje vis dar nepakankamai nuosekliai pripažįstame lietuvių gestų kalbą kaip visavertę kalbą, kuriai būtina ne tik pagarba, bet ir reali infrastruktūra.

Nors gestakalbių-kurčiųjų bendruomenė turi turtingą kalbinį ir kultūrinį paveldą, vis dar stinga esminių sprendimų, kad būtų užtikrintas šios kalbos mokslinių tyrimų nuoseklumas, svarbių įrankių rengimas ir priežiūra. Stinga sistemingo dėmesio ne tik kalbai, bet ir ją vartojančiai bendruomenei.

Lietuvių gestų kalba vis dar nėra suvokiama ir priimama kaip savarankiška, natūrali kalba, o lietuvių gestų kalbos vertėjų, kurie verčia pokalbius tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų, darbas Lietuvoje vis dar dažnai suvokiamas kaip siauras socialinės pagalbos klausimas. Nors iš tiesų tai susiję su oria galimybe dalyvauti visuomenės gyvenime, įgalinti savo kompetencijas, žinias ir talentus.

Lietuvių gestų kalba aktuali ne tik kurtiesiems

Lietuvių gestų kalba aktuali ir reikalinga ne tik patiems kurtiesiems. Ji aktuali ir tiems, kurie turi prigimtinį poreikį šiai kalbai arba gimsta ir auga šios kalbos apsuptyje. Tai girdintys vaikai, augantys kurčiųjų šeimose, girdinčių šeimų kurtieji vaikai, žmonės, kurie klausą praranda vėliau gyvenime, vaikai, kuriems tam tikri fiziologiniai iššūkiai trukdo kalbėti balsu. Taip pat specialistai, dirbantys švietimo ar socialinių paslaugų srityse. Ji aktuali ir bendrai visai Lietuvos visuomenei.

Todėl kalbant apie lietuvių gestų kalbos svarbą, nepakanka apsiriboti vien jos vartotojų įvairove – būtina atkreipti dėmesį ir į sąlygas, kurios lemia šios kalbos raidą, prieinamumą bei kokybę.

Jau daugelį metų Lietuvoje rengiamas kokybiškas lietuvių gestų kalbos žodynas. Ne gausiai, bet pradedami ir vykdomi moksliniai tyrimai. Tad tik esant tinkamai infrastruktūrai, ją gerinant ir vykdant kalbos tyrimus, gali gerokai pasikeisti dabartinė sistema, susijusi su lietuvių gestų kalba, taip pat jos prieinamumas bei statusas.

Gestų kalbos vertėjo darbas Lietuvoje – daugiau nei socialinė pagalba

Ar lietuvių gestų kalba laikoma visaverte kalba, ar tik socialinės pagalbos priemone kurtiesiems? Nuo to, kokį požiūrį turime, priklauso ir tai, kaip vertinamas lietuvių gestų kalbos vertėjo darbas bei kiek rimtai žiūrima į kurčiųjų bendruomenės teisę į kalbinį prieinamumą, saviraišką, profesinį ir asmeninį augimą.

Lietuvoje lietuvių gestų kalbos infrastruktūros trūkumai ypač išryškėja kasdienėse situacijose.

Pirmiausia nėra užtikrinama prigimtinė teisė į lietuvių gestų kalbą tiems, kurie tokią teisę turėtų turėti, nors ją diktuoja realus poreikis. Tarptautiniais moksliniais tyrimais nustatyta, kad tiek kurtieji, tiek girdintys kūdikiai gali pradėti komunikuoti gestais anksčiau, nei įsisavina žodinę kalbą. Vis dėlto vaikai, nuo ankstyvos vaikystės augantys natūralios tam tikros gestų kalbos aplinkoje, gestus paprastai pradeda vartoti anksčiau, nei girdintys vaikai ima sakyti balsu žodžius.

Kurtieji vaikai, arba vaikai, kuriems gestų kalba turėtų būti pagrindine, dažnai patiria ribotą prieigą prie visavertės kalbinės aplinkos, todėl jų gebėjimai ir talentai neatsiskleidžia laiku, o mokymosi procesas tampa sudėtingesnis. Nesant valstybės įsitraukimo puoselėti lietuvių gestų kalbos tvarkybą, pati valstybė praranda potencialius, talentingus įvairių sričių specialistus.

Antra, informacijos prieinamumas, galimybės mokytis ar siekti profesinių tikslų, reikšti savo nuomonę ar net prisidėti prie platesnio visuomenės švietimo neretai priklauso ne nuo žmogaus gebėjimų, darbštumo ar atsidavimo, o nuo to, ar konkrečiu metu pavyks rasti tinkamą vertėją ar universalaus dizaino sprendimus lietuvių kalba – pastaroji sritis beveik visai neišvystyta šiuo metu, išskyrus kone vieną kitą aukštąją mokyklą, kurie tai pasitelkia ir sudaro itin patrauklias sąlygas studijoms, profesinėms galimybėms.

Vienintelė vieta Lietuvoje, kur rengiami lietuvių gestų kalbos vertėjai

Vertėjų Lietuvoje yra nedaug – jų skaičius nesiekia šimto, todėl tie patys specialistai dažnai dirba įvairiose srityse: švietime, renginiuose, žiniasklaidoje, viešajame sektoriuje. Ribotos galimybės pasirinkti lietuvių gestų kalbos vertėją gali apsunkinti kokybiško vertimo užtikrinimą, ypač tais atvejais, kai reikalingos specifinės srities žinios ar specializuotos terminijos išmanymas.

Lietuvoje lietuvių gestų kalbos vertėjus, kaip atskirą profesiją, rengia tik Vilniaus kolegija, kuri stengiasi nuolat tobulinti studijų turinį ir stiprinti šios profesijos vertę. Čia veikia ir Gestotyros centras, kuris šiuo metu atnaujina lietuvių gestų kalbos žodyną ir projekto rėmuose rūpinasi gestų kalbos specialistų rengimu, jų kompetencijų stiprinimu, taip pat vykdo lietuvių gestų kalbos tyrimus, rūpinasi šios kalbos vartojimo sričių plėtimu, konsultuoja aukštųjų mokyklų studentus ir specialistus lietuvių gestų kalbos klausimais, prisideda prie šios kalbos kokybiškos sklaidos, plėtros, matomumo. Tokios pastangos yra sveikintinos, tačiau vien aukštosios mokyklos iniciatyvų nepakanka.

Kompetentingų gestų kalbos vertėjų skaičius, tikėtina, nesikeis, o noras mokytis lietuvių gestų kalbos neaugs, jei visuomenėje trūks supratimo apie lietuvių gestų kalbą kaip savarankišką kalbą ir vertėjo darbą kaip orią profesinę kryptį.

Ši sritis vis dar neretai pristatoma tik per socialinės pagalbos ar „prasmingo darbo su bendruomene“ prizmę, o tai ne visuomet skatina jaunus žmones rinktis šį kelią. Todėl pirmasis žingsnis turėtų būti platesnis pačios lietuvių gestų kalbos pažinimas – kaip dar vienos kalbos mokymasis. Tuomet natūraliai gali atsirasti ir susidomėjimas profesinėmis kryptimis, tokiomis kaip vertimas, švietimas, socialinės paslaugos ar gestotyros tyrimai. Juoba, kad šiuo metu iš Seimo yra pasirodžiusi iniciatyva svarstyti apie lietuvių gestų kalbos įtraukimą į mokyklas kaip dar vieną papildomą kalbą, LR Prezidentūra rodo savo dėmesį lietuvių gestų kalbos statusui, šios kalbos tvarkymos klausimams.

Gebėjimų neturi nustelbti klaidingos nuostatos

Kai valstybėje neskiriama pakankamai dėmesio lietuvių gestų kalbos puoselėjimui, visuomenėje išlieka požiūris gestakalbius pirmiausia vertinti per negalios, o ne kitokios kalbos vartojimo prizmę. Dėl to jie neretai tampa „nematomi“ – tiek darbo rinkoje, tiek kasdieniame gyvenime.

Įsivaizduokite save darbdavio vietoje. Randate tinkamų kompetencijų ir išsilavinimo darbuotoją, tačiau paaiškėja, kad jis yra kurčiasis, o bendravimui reikalinga lietuvių gestų kalba. Ar tokią situaciją vertintumėte kaip kliūtį, ar vis dėlto ieškotumėte sprendimų?

Nors Lietuvoje lietuvių gestų kalbą vartojantys žmonės dažnai turi aukštą kvalifikaciją, išsilavinimą ir profesinių gebėjimų, darbdavių nuostatos dažnai tampa rimtu barjeru. Pavyzdžiui, kandidatas į darbo poziciją dėl savo kompetencijų vertinamas palankiai, tačiau sužinojus apie kurtumą jam pasakoma „ne“.

Kita vertus, praktikoje pasitaiko ir priešingų pavyzdžių. Kai darbdaviai ryžtasi įveikti stereotipus ir įdarbina lietuvių gestų kalbą vartojančius specialistus, labai greitai išryškėja jų stipriosios kompetencijos ir profesinė vertė.

Gerieji pavyzdžiai rodo, kad pagrindinis iššūkis kyla ne iš individualių gebėjimų stokos, o iš visuomenės ir organizacijų pasirengimo pripažinti kalbinę įvairovę kaip natūralią darbo rinkos dalį.

Aiškios krypties svarba

Nepakankamas dėmesys lietuvių gestų kalbos puoselėjimui Lietuvoje rodo, kad šioje srityje vis dar trūksta aiškios ir ilgalaikės krypties. Net ir esant tam tikriems teisėkūros sprendimams, jų įgyvendinimas neretai lieka fragmentiškas. Pavyzdžiui, vienoje ligoninėje žmogui gali būti užtikrinamas vertimas ir visa reikalinga informacija, o kitoje tokios galimybės tiesiog nėra, nors situacija iš esmės tokia pati. Toks fragmentiškumas susijęs ne tik su vertimu, bet su sąlygomis, galimybėmis, ribotu ir dažnai klaidingu požiūriu į kalbą.

Ilgainiui tai daro neigiamą poveikį švietimo kokybei, profesinėms galimybėms ir kitų būtiniausių paslaugų prieinamumui. Nuo to nukenčia ne tik gestakalbiai-kurtieji, bet ir visos valstybės pažanga bei kiekvieno piliečio gerovė. Visuomenė praranda galimybę pažinti ir mokytis vieną iš Lietuvos kalbų, atrasti greta esančią bendruomenę, turinčią savitą kultūrą bei turtingą kalbinį ir kultūrinį paveldą.

Kai lietuvių gestų kalbos plėtra nėra laikoma strategine sritimi, lėčiau vystosi ir su ja susijusios sritys – moksliniai tyrimai, terminijos kūrimas, mokymo priemonių rengimas. Tai reiškia, kad ateityje gali būti dar sudėtingiau užtikrinti nuoseklų lietuvių gestų kalbos vartojimą įvairiose gyvenimo srityse.

Lietuvių gestų kalba turi būti laikoma svarbia valstybės kalbinio ir kultūrinio turto dalimi. Nuo to, kiek dėmesio šiai kalbai kiekvienas iš mūsų skiriame šiandien, priklausys, ar ji išliks gyva ir visavertė ateities kartoms.