2018 m. rugsėjo 17 d. Vilniuje esančiame dienos centre „Šviesa“ lankėsi Sveikatos priežiūros fakulteto Grožio terapijos katedros lektorė Aurelija Kūgytė ir studijų programos „Ergoterapija“ I kurso ER18 grupės studentai.

Apsilankymo įspūdžius aprašė ER18 gr. studentė Kamilė Kubekaitė:

„Stebiu savo grupės draugus. Kalbamės. Vieni iš jų nerimastingai trypčioja, nes nežino, ko tikėtis, kiti juokauja, o treti – ramiai laukia, nes jiems tai nebus visiškai nauja patirtis.

Šiandien, rugsėjo 17 dieną, mes, grupelė „Ergoterapijos“ studijų programos studentų, kartu su dėstytoja Aurelija Kūgyte apsilankėme dienos centre „Šviesa“. Mus su šypsena pasitiko centro darbuotoja Sigita Narauskaitė, pakvietė prisėsti ir neilgai trukus su džiaugsmu pradėjo pasakoti apie centro gyvenimą.  Šiuo metu „Šviesoje“ lankosi 85 žmonės, turintys proto negalią. Jie kiekvieną dieną grupėmis eina į dirbtuvėles/studijas, pavyzdžiui, keramikos, muzikos, sporto, tekstilės, kompiuterių klasę. Taip pat kartą į mėnesį važiuoja į edukacines programas.

Vėliau prisijungė ir keli centro lankytojai: Ernesta, Miglė ir Povilas. Jie mums pasakojo, ką labiausiai mėgsta veikti, dalinosi mintimis ir šiluma. Sužinojome, kad keli iš jų dirbs padavėjais naujai atsidariusioje kavinėje „Pirmas blynas“. Darbuotojos pasakojo, kad prieš savaitę Ernesta ir Povilas dalyvavo apmokymuose. Buvo nelengva, tačiau jie su džiaugsmu mokėsi ir nekantrauja kibti į darbus.

Po pokalbio darbuotojos parodė mums kelias dirbtuves ir lankytojų keramikos darbus, kuriais likome sužavėti. Buvo akivaizdu, kad darbai padaryti su meile, o jų autoriai – itin kūrybiški, lakios vaizduotės, darbštūs.

„Šviesoje“ stengiamasi akcentuoti lankytojų stiprybes ir gebėjimus, o ne negalią. Ten dirbantys žmonės labai empatiški, nuoširdūs, moka motyvuoti ir džiaugtis už lankytojus, kai jie įgyja naują gebėjimą, kažko išmoksta. Taip pat darbuotojai skatina lankytojų savarankiškumą, mokėjimą pasakyti „ne“ ir išreikšti savo poreikius. Centre besilankantys žmonės geba mokytis ir vieni iš kitų, palaikyti, įveikti sunkumus.  Jie nuoširdūs, paprasti, nesinešioja pykčio. Šios savybės paperka, išlaisvina.

Meluočiau pasakydama, jog būnant ten niekas mūsų nenustebino. Proto negalią turintys žmonės yra darbštūs, atviros širdies, geba ne tik priimti, bet ir duoti. Ten būdami patyrėme daug teigiamų emocijų, paprastą bendravimą, nuoširdumą, o šito kartais visuomenėje trūksta. Be to, matydami centro lankytojų motyvaciją ir meilę gyvenimui, supratome, kad viso to mokytis iš jų galime ir mes.“