Apie tarptautinę mokslinę konferenciją „Tėvystė įkalinimo vietose: ribos ir galimybės“

2020 m. spalio 22–23 d. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Tėvystė įkalinimo vietose: ribos ir galimybės“. Pastarosios tikslas – aptarti nuteistųjų tėvystės įgūdžių lavinimo svarbą resocializacijos kontekste; tėvystės lavinimo metodus; pasidalinti gerąja patirtimi. Konferencijoje pranešimus skaitė atstovai iš Italijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Nyderlandų ir Suomijos. Iš viso perskaityta 16 pranešimų pagal dvi tematikas: nuteistųjų resocializacijos ir tėvystės įgalinimo bausmės atlikimo vietose.

Apie nuteistųjų resocializaciją pranešimus skaitė Maltos universiteto profesorius Carmel Borg, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Gintautas Sakalauskas, Vilniaus pataisos namų direktoriaus patarėja dr. Marta Gavrilovienė, Lietuvos teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vedėja, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rūta Vaičiūnienė, Vilniaus kolegijos Socialinės gerovės katedros vedėja docentė dr. Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė bei katedros dėstytoja Rita Virbalienė, Neapolio Suor Orsola Benincasa universiteto (Italija) docentė dr. Maria D’Ambrosio, Zuydo taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlandai) dėstytojas dr. Goos Cardol, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos (Lietuva) darbuotoja Audronė Bedorf.

Profesorius Carmel Borg, skaitydamas pranešimą „Nuo aukos kaltinimo iki neturtingųjų interesų pirmenybės: veiklos solidarumas“, atkreipė dėmesį, kad šios konferencijos tema itin aktuali. Anot pranešėjo, į tėvystę kalinimo įstaigose visuomenė mažai kreipia dėmesį, šią socialinio gyvenimo sritį ignoruodama. Tai kyla iš giliai įsišaknijusio išankstinio nusistatymo įkalintų asmenų atžvilgiu, iš nuolatinio kalinių dehumanizavimo, neigimo, kad „jie“ yra „mes“ dalis. „Įkalintiems tėvams sunku būti reabilituotiems, jei už kalėjimo sienų pati valstybė juos kriminalizuoja“, – teigė prof. C. Borg. Pranešėjo keliami retoriniai klausimai: „Kas yra laisvas ir kas nėra laisvas? Kas yra šiapus ir kas yra anapus kalėjimo tvoros? Kas yra viduje ir kas yra išorėje? „Mes“ manome, kad esame laisvi, o „jie“ – nelaisvi. Bet ar iš tiesų yra taip, jei palaikome dehumanizuojančią sistemą?“; konferencijos dalyvius vertė susimąstyti, kokia išeitis. Išeitis, anot profesoriaus, yra pamatinis kalinių žmoniškumo pripažinimas, rehumanizacija, horizontalių, ne vertikalių (t. y. hierarchinių) santykių su įkalintaisiais sukūrimas ir atviro dialogo užmezgimas. „Įkalintieji turi būti girdimi, jų neromantizuojant, tai esminė sąlyga, jei norime situaciją pakeisti“, – teigė C. Borg. – „Reikia pradėti kalbėti su įkalintaisiais, bet ne jų vardu“. Profesorius taip pat pabrėžė, kad pokytis negali būti vienpusis, transformacija turi apimti abi puses – tiek kalėjimą, tiek pačią visuomenę, kitaip esminis lūžis neįvyks. Svarbiausias įvardyto pokyčio iniciatorius turėtų būti resocializacijos specialistas – socialinis darbuotojas, kuris būtų tinkamai tam pasirengęs.

Tarp įkalinimo įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų ir įkalintų asmenų turėtų užsimegzti „lygiavertis edukacinis ryšys, dialogas, įtraukiantis į edukacinį procesą abi puses“, kalėjime turi pradėti kurtis „besimokančiųjų bendruomenės“ („learning communities“).

Dr. Gintautas Sakalauskas skaitė pranešimą „Nuteistųjų resocializacija Lietuvoje: tarp sovietinės tradicijos ir šiuolaikinių iššūkių“. Mokslininkas išskyrė sovietinei totalitarinei sistemai būdingus bruožus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jie turi panašumų su šiandien tebeegzistuojančiais kai kuriais kalinimo elementais. Per šį lyginimą pranešėjas atskleidė daugelio problemų, su kuriomis susiduria kalinimo įstaigos, ištakas. Dr. G. Sakalauskas teigė, kad Lietuvoje „kalinimo sistema yra paskutinė, kuri išeis iš totalitarizmo“. Kitaip tariant, kalinimo sistemos pokyčiai reikštų galutinę Lietuvos desovietizaciją. Remdamasis M. Foucault („Svarbiausia, turime atsikratyti iliuzijos, kad bausmės pirmiausia yra būdas mažinti nusikalstamumą“), pranešėjas teigė, kad anksčiau buvo manoma, jog kalinimas gali „pataisyti“ kalinį, bet šiandien taip nebegalvojama. Pagrindinis tikslas turėtų būti nuteisto asmens socialinė integracija, kuri padėtų mažinti įkalinimo žalą ir normalizuoti kalinimo sąlygas, t. y. pastarąsias kiek įmanoma labiau padaryti atitinkančias gyvenimo laisvėje sąlygas. Anot dr. G. Sakalausko, socialinis darbas turi būti pradėtas vykdyti kalėjime, o „kritinis požiūris kalinimo sistemos atžvilgiu turi būti socialinio darbuotojo kertinė laikysena“. Dr. G. Sakalauskas apibendrino pranešimą, pacitavęs vokiečių psichoterapeutą, Viktoro Franklio logoterapijos mokyklos atstovą Günter Funke: „Bausmė prasminga tik tada, kai ji atveria naują perspektyvą. Visais kitais atvejais ji yra beprasmė“.

Dr. Marta Gavrilovienė skaitė pranešimą „Resocializacijos programų Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje apžvalga, diegimo praktika ir perspektyva“. Tyrėja išsamiai pristatė aprobuotas elgesio pataisos programas Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje. Skirtumus tarp teisės pažeidėjoms moterims bei vyrams taikomų baudimo mechanizmų ir praktikų, skirtingus nusikaltusių vyrų ir moterų bendrininkavimo ypatumus, kaltinamojo ir aukos santykius bei subjektyvias moterų bausmės patirtis apžvelgė dr. Rūta Vaičiūnienė, kuri skaitė pranešimą „Moterų ir vyrų nusikalstamo elgesio tendencijos ir lyties pagrindu diferencijuotų resocializacijos priemonių taikymo galimybės“. Socialinio darbo poreikį kalinimo įstaigose pristatė ir Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytojos dr. Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė bei Rita Virbalienė pranešime „Socialinis darbas bausmių vykdymo sistemoje: poreikis ir iššūkiai“. Neapolio Suor Orsola Benincasa universiteto docentė dr. Maria D’Ambrosio, skaitydama pranešimą „Kinestetinio mokymo(si) metodologija kaip resocializacijos priemonė: Neapolio kalėjimo patirtis“, iškėlė itin aktualią socialinio darbo metodologijos kalinimo įstaigose problematiką. Pranešėja pritarė prof. C. Borgo ir dr. G. Sakalausko raginimams pergalvoti kalinimo tikslus ir keisti santykį su įkalintaisiais. Ji teigė, kad kitoks, įkalintąjį į resocializacijos procesą įtraukiantis, jo balsą girdimu paverčiantis ir tą balsą resocializacijos procese įgalinantis santykis reikalauja atitinkamų fenomenologinės ir konstruktyvistinės pedagogikos metodologija grįstų socialinio darbo metodų. Dr. Maria D’Ambrosio pasidalino tokių metodų sėkmingo taikymo Neapolio Poggioreale kalėjime patirtimi. Zuydo taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlandai) dėstytojas dr. Goos Cardol skaitė pranešimą „Įkalinti tėvai – teisinė ir socialinė perspektyva“. Mokslininkas apžvelgė teisinį tėvystės reguliavimą tiek Europos Sąjungoje, tiek pasauliniu mastu. Pagrindinė dr. Goos Cardol išvada – tėvo interesai nėra pakankamai atstovaujami nei leidžiant atskirų šalių įstatymus, nei tarptautiniu mastu. Pagrindinė to priežastis – vis dar plačiai paplitęs įsitikinimas, kad vaikų auginimas ir auklėjimas – daugiau mamų nei tėvų reikalas. Nuteistųjų resocializacijos pranešimų tematiką baigė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovė Audronė Bedorf, pristatydama pranešimą „Tėvų įkalinimas – vaiko teisių užtikrinimo dilemos“. Ji į tėvystės bausmių atlikimo vietose kylančias problemas pažvelgė iš įkalintų tėvų vaikų ir jų teisių užtikrinimo perspektyvos. Pranešėja atkreipė dėmesį ir į problemos mastą – Europoje daugiau kaip 2 milijonų vaikų tėvai yra įkalinimo įstaigose. A. Bedorf pabrėžė, kad šie vaikai turėtų būti laikomi nukentėjusiais dėl tėvams ar vienam iš tėvų skirtos laisvės atėmimo bausmės. Dėl šios priežasties jiems turėtų teikiama pagalba.

Antra konferencijos diena buvo skirta tėvystės įgalinimui bausmės atlikimo vietose aptarti. Ją pradėjo Zuydo taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlandai) dėstytojas, Tarptautinės tėvystės studijų programos koordinatorius Wim Goosens. Tyrėjas apžvelgė į tėvus, jų interesų atstovavimą orientuotos organizacijos bei socialinio darbo bruožus pranešime „Kuriant į tėvus orientuotą požiūrį: tėvų poreikių atliepimas“. Pranešėjas pristatė įvairiose Europos šalyse veikiančios Tarptautinės tėvystės studijų programos veiklą, siekiant pakeisti hierarchinį įvairių specialistų santykį su tėvais į labiau lygiavertį, dialogu grįstą bendradarbiavimą. Džiugu, kad šioje programoje Lietuvai atstovauja Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas. Docentas dr. Maciej Bernaciewicz ir dr. Ewa Bielska iš Katovicų Silezijos universiteto (Lenkija) skaitė pranešimą „Tėvo įkalinimo pasekmės šeimai – teorija ir empiriniai duomenys“. Jie išsamiai aptarė tėvų įkalinimo pasekmes šeimai ir vaikams tiek iš įvairių teorinių perspektyvų, tiek ir remdamiesi atlikto tyrimo duomenimis. Vieno iš tėvų įkalinimas, anot autorių, pablogina šeimos ekonominę situaciją, didina šeimos socialinės izoliacijos ir stigmatizacijos riziką, blogina šeimos narių santykius ir jų psichologinę būseną, užkrauna papildomų atsakomybių laisvėje likusiam motinai ar tėvui. Po pranešimo vykusioje diskusijoje, kurioje nuotoliniu būdu dalyvavo ir kiti užsienio pranešėjai, aptartas svarbus tarpinstitucinio bendradarbiavimo aspektas, siekiant suteikti pagalbą įkalintų tėvų vaikams ir šeimai. Diskusijos metu paaiškėjo, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas vyksta gana vangiai, ypač Rytų Europos šalyse; globos įstaigose atsidūrusiems įkalintų tėvų vaikams ne visada organizuojami susitikimai su atliekančiais bausmę tėvais.

Mari Rinta iš Suomijos Probacijos rėmimo fondo pranešime „Tėvystės stiprinimas įkalinimo įstaigos viduje ir už jos ribų: Suomijos kalinių reintegracijos į visuomenę palaikymo praktika“ pristatė įvairias Suomijoje organizuojamas šeimos ryšių tarp įkalintųjų asmenų ir jų šeimos narių palaikymo praktikas. Pranešėja pabrėžė, kad šeimos ryšių palaikymas yra viena esminių kalinių resocializacijos ir pakartotinio nusikalstamumo prevencijos priemonių, tad Suomijoje itin daug dėmesio skiriama šiems santykiams išlaikyti. Pranešėja pristatė įvairiapusę Probacijos rėmimo fondo veiklą, siekiant kalinių reintegracijos. Įgyvendinant tai, Suomijoje 4–5 kartus per metus organizuojamos šeimos stovyklos gamtoje, pavyzdžiui, pajūryje. Į stovyklas vežami Baudžiamųjų sankcijų agentūros atrinkti kaliniai ne tik praleidžia laiką su savo šeima, bet ir yra konsultuojami dėl įvairių šeimos gyvenimo, santykių su partneriu ir vaikais klausimų. Be įvairių finansavimo šaltinių šios stovyklos finansuojamos ir iš mokesčių, surinktų iš lošimo organizatorių.

Inga Norkutė-Mueck iš Paramos vaikams centro (Lietuva) skaitė pranešimą „Efektyvios tėvystės programa Lietuvoje: teorinė paradigma ir sudedamosios programos dalys“, kuriame apžvelgė centro sukurtas ir įgyvendinamas pozityvios tėvystės programas. Pranešėja taip pat išsamiai aptarė Paramos vaikams centro vykdomą Efektyvios tėvystės programą. Wojciech Emerling, Jastšembo Zdrujaus, kalėjimo (Lenkija) direktorius, pranešime „Suplanuota tėvystė: į tėvų integraciją orientuota korekcinė programa“ išsamiai pristatė Lenkijos kalėjimuose vykdomos kalinių socialinės reabilitacijos programas bei  Jastšembo Zdrujaus kalėjime įgyvendintą tėvystės įgūdžių ugdymo programą „Mylėk, neatstumk! Neįgalumo psichologiniai aspektai – sąmoninga tėvystė“. Agnė Grušauskaitė, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos psichologė ir Vilniaus kolegijos dėstytoja, skaitė pranešimą „Tėvystės įgalinimas laisvės atėmimo vietoje: nuteistųjų poreikiai ir pagalbos šeimai galimybės“. Ji apžvelgė nuteistųjų vyrų šeimyninių santykių ypatumus, aptarė, kaip šiuos santykius yra paveikęs nuteistųjų vyrų vaikystėje turėtas nevisavertis ryšys su savo tėvu, smurtinių santykių šeimoje patirtis, perduodama iš kartos į kartą, galiausiai vyriškumo sampratos ir vyro socialinio vaidmens ryšys su tėvo vaidmeniu ir samprata. Nevisaverčiai santykiai šeimoje ne tik traumuoja vaiką, bet ir tampa vienu iš rizikos faktorių, galinčių paskatinti būsimą vaiko nusikalstamą elgesį. Anot pranešėjos, „įkalinimas dažnai tampa gera proga atkurti pozityvius santykius su savo šeima“, todėl tėvystės motyvacijos ir įgūdžių stiprinimas įkalinimo įstaigoje yra svarbus ne tik sėkmingos kalinių resocializacijos veiksnys, bet ir būtina prevencinė priemonė, sprendžiant įvairias įkalintų tėvų vaikų ir ypač sūnų problemas. Pranešimą „Tėvystės įgūdžių ugdymas kalėjimo sąlygomis: žvilgsnis iš arčiau“ skaitė Odeta Šakėnaitė, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos psichologė. Ji išsamiai aptarė Pravieniškių pataisos namų Resocializacijos skyriaus psichologių vykdytą tėvystės įgūdžių ugdymo programą, skirtą vaikų turintiems nuteistiesiems.

Konferencijos metu buvo organizuota diskusija, kurią moderavo Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė Agnė Pakšytė. Diskusijoje dalyvavę specialistai iš Vilniaus universiteto, Lietuvos teisės instituto, vaiko teisų apsaugą įgyvendinančių įstaigų, kalėjimų departamento bei pataisos namų diskutavo apie įkalinimo įstaigų paskirtį, jų transformaciją iš bausmės atlikimo vietų į resocializacijos įstaigas. Diskusijos metu buvo pabrėžtas socialinio darbo įkalinimo įstaigose aktualumas ir socialinių darbuotojų, kurie dirbs bausmių atėmimo vietose, rengimo svarba, aptarta tėvystės įgalinimo bausmės atlikimo vietose reikšmė.

Konferencija vyko mišriu būdu – pranešėjai iš Lietuvos atvyko į Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetą ir tiesiogiai dalyvavo renginyje, užsienio pranešėjai nuotoliniu būdu. Tarp konferencijos klausytojų buvo atstovų iš įvairių su Lietuvos penitencine sistema susijusių institucijų, kitų socialinių partnerių, socialinių darbuotojų. Aktyviai dalyvavo Vilniaus kolegijos Socialinio darbo studijų programos studentai. Po konferencijos buvo džiugu iš jų išgirsti teigiamų atsiliepimų. Pranešimai paskatino studentų diskusijas, kurios tęsėsi ir konferencijai pasibaigus. Konferencijoje tiesiogiai ir nuotoliniu būdu dalyvavo 76 klausytojai iš Lietuvos ir užsienio. Visi pranešėjai vienodai pabrėžė konferencijos metu aptartų temų svarbą ir aktualumą, siekiant tobulinti įkalintųjų asmenų resocializaciją.

Aušra Simoniukštytė