Lapkričio 12 d., Vilniaus kolegijos darbuotojai ir studentai turėjo galimybę daugiau sužinoti apie kurčiųjų kultūrą ir gestų kalbą. Lietuvos kurčiųjų draugijos įstaigos „Surdologijos centras“ organizuotame seminare „Lietuvių gestų kalbos vartojimas aukštosiose mokyklose“ buvo aptarta kurčiųjų studentų padėtis universitetuose, kokie gestų kalbos vertėjai būtini šiose įstaigose.

Pirmiausia seminaro dalyviai išmoko pasisveikinti ir pasakyti „kurčias“ gestų kalba. Dažnai visuomenėje pasitaiko nesusipratimų, kas yra kurčiasis, manoma, kad jeigu žmogus negirdi, tuomet jis ir nekalba, tačiau kiekvienos šalies kurčiųjų bendruomenė turi savo gestų kalbą, lygiai kaip visos šalys turi savo valstybinę kalbą. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje gestų kalba 1995 metais buvo oficialiai pripažinta gimtąja kurčiųjų kalba. Šis žingsnis įteisino gestų kalbos mokymąsi mokyklose ir paskatino valstybės finansuojamų vertėjų centrų steigimą. Seminare pažymėta, kad gestų kalba nėra tiesiog gestikuliacija, ji turi savo abėcėlę, o kiekvienas gestas – savo reikšmę. Dėl šių priežasčių nedera kurčiųjų vadinti kurčnebyliais, nes jie turi savo – gestų – kalbą. Taip pat kurtiesiems bendraujant svarbu veido išraiškos, kuriomis jie perteikia įvairias emocijas. Be to, dalis kurčiųjų gali bendrauti žodine kalba, tačiau jiems sutikus kalbėti nereikia pradėti rėkti, svarbu tik aiškiai tarti žodžius.

Lietuvoje iš viso yra penkios kurčiųjų mokyklos ir darželiai. Nuo įprastinių mokyklų jos skiriasi mažesnėmis klasėmis, nes kiekvienas mokinys turi matyti, ką kalba mokytojas. Kurtieji taip pat gali mokytis užsienio kalbų, o apie pamokos pradžią ar pabaigą jiems praneša šviesiniai skambučiai. Tačiau aukštosiose mokyklose išsilavinimo siekia mažai – 46 girdėjimo negalią turintys studentai. Taip yra dėl to, kad glaudžiose bendruomenėse gestų kalba mokęsi ir bendravę žmonės dažnai nedrįsta įsilieti į aukštojo mokslo institucijas, kuriose kurčiųjų poreikių aplinkiniai dažnai nesupranta, o vertėjauti paskaitose gauti vertėjus sunku. Šiems studentams nepakanka sėdėti ir žiūrėti į skaidres, o per paskaitas stebint vertėją neįmanoma tuo pačiu konspektuoti informacijos, taigi tenka prašyti kitų studentų pagalbos. Taip pat jaučiamas vertėjų stygius, nes kurtieji nuolatinių studijų studentai vertėjų paslaugas užsisakyti gali tik du kartus per savaitę, iš viso šešioms valandoms, dėl to tenka rinktis tarp paskaitų.

Dėstytojams, dirbantiems su kurčiais studentais, seminaro rengėjos patarė sužinoti, kokių klausimų šiems kyla. Net paprastas bendravimas bus priimtas kaip geranoriška paskata ir padės lengviau priprasti prie naujos aplinkos, kuri iš pradžių gali pasirodyti paini ir kiek bauginanti. Taip pat dėstytojams patariama palikti laiko vertėjams pabaigti vertimą į gestų kalbą, o jeigu kurse yra neprigirdinčių studentų – geranoriškai priimti jų prašymus naudoti FM sistemą, leidžiančia studentams su klausos aparatais išgirsti, ką dėstytojas kalba paskaitų metu.