Julija Budreckaitė

Baigė Aprangos technologijų ir verslo studijų programą 2015 m.

Per 5 metus, kai aprangos technologo/konstruktoriaus sąvokos tapo mano asmenybės dalimi, supratau, kaip mažai žmoniu susimąsto, koks gi iš tiesų procesas slypi tarp dizainerio eskizo ir galutinio gaminio!

Visada žinojau, kad aprangos gamyboje yra tokie žmonės, kurie konstruoja, kerpa, siuva, bet meluočiau sakydama, jog kažkada išgirstas specialybės pavadinimas – aprangos technologas – manęs nesuintrigavo. Atėjus metui nuspręsti, ką rinktis studijuoti, suvokiau, kad tai iš tiesų ideali specialybė man, visai nesidominčiai dizaino kūrimu, bet vien tik visu procesu, kuris seka po to.

Ir neklydau. Per 3,5 studijų metų išmokau daugiau nei tikėjausi, visas praktikas atlikau vienose didžiausių Lietuvos siuvimo įmonių, kuriose teko pamatyti, kaip gimsta visame pasaulyje žinomų prekių ženklų gaminiai.

Jau turedama diplomą rankoje supratau, kad per studijų metus įgytos praktikos man tikrai negana. Nedvejodama užpildžiau paraišką Erasmus stipendijai gauti ir jau po keletos mėnesių laikiau sutartį stažuotei Londone. 4 mėnesių laikotarpiui tapau moteriško drabužių ženklo “Gomez-Gracia” komandos dalimi. Štai per tuos 4 mėnesius aš ir supratau tikrąją posakio „neįkainojama patirtis“ reikšmę!

Per vieną vasarą ne tik praplėčiau profesines žinias, užmezgiau ryšius su ypatingais žmonėmis, bet ir atradau save, pajutau malonumą dirbti bei mėgautis darbo rezultatais.

Praėjus beveik 2 metams po studijų kolegijoje baigimo, džiaugiuosi vis dar būdama Gomez-Gracia komandos dalimi. Šiuo metu užimu gamybos asistento (assistant production manager) poziciją. Jaučiuosi nuoširdžiai dėkinga kolegijai už suteiktas žinias ir galimybes, galbūt todėl neskubu nutraukti visų ryšių ir kaskart nudžiungu radusi Vilniaus kolegijos studentų paraiškas stažuotei.

Nors skiltis vadinama sėkmės istorija, savo istorijos tokia nepavadinčiau. Niekada net nedrįsau pasvajoti, kad būsiu ten, kur dabar esu. Bet visada tvirtai žinojau, kad gyvenime ,,visos durys turi rankenas – tik, deja, ne svajomis, o sunkiu darbu jos atidaromos.“