Atsiliepimai apie chorą

„Kiekvienas žmogus turi kuo nors maitintis, privalo augti ir tobulėti. Vilniaus kolegijos merginų choras „Vaidilutės“ man buvo ir yra tarsi gyvenimo duona.“

Vadovė Genovaitė Kumpienė

******

    „Sunku suskaičiuoti per trejus metus aplankytus miestus, gražiausias bažnyčias, jaukiausias sales, plačiausias estradas ir žaliausius parkus, kur koncertavome. Neįmanoma pamiršti sutiktų bendraminčių, žiūrovų akių spindesio, plojimų aido ir to jausmo, kuris scenoje lyg aura apgaubia kiekvieną dainininką ir pakylėja tarsi virš žemės, kai jauti ir girdi tik dainą, ja kvėpuoji. Ir tik nusileidus uždangai sugrįžti į realų pasaulį.

Užkulisiai iš tiesų slepia daug sunkaus darbo ir ilgų repeticijų, begales paaukoto laiko… Tačiau visa tai atsiperka su kaupu. Darbas veda į sėkmę ir pasigėrėjimą pasiektais rezultatais, o ilgų repeticijų metu nestinga geros nuotaikos, šypsenų, užsimezga draugystės, gilėja žmonių santykiai. Paaukotą laiką suvoki kaip investiciją į savo asmenybės tobulėjimą, pasaulis atrodo šviesesnis, tyresnis, džiugesnis – ir tuo džiaugiesi.

Muzika yra neįkainojama dovana tiek sau, tiek kitiems. Chorinė muzika skverbiasi į širdį ir sielą dar giliau, yra subtili, reikli, tiksli – todėl ji yra žavi bei nepaprasta. Man dainuoti chore – tai daugiau nei galima nupasakoti žodžiais. Choro dalyviai yra didžiulė vieninga šeima, giesmėmis ir dainomis puošianti pasaulį, primenanti žmonėms pagrindines vertybes ir dovanojanti neišmatuojamas bei nematomas, tačiau stipriai jaučiamas ir išgyvenamas dovanas. Ir aš džiaugiuosi bei didžiuojuosi, kad esu to dalelė.“

Eglė Kelpšaitė

******

    Amžinoji dainos ugnis

„Pirmą kartą čia atėjau 2008-ųjų spalį. Nežinojau, nei kas tos „Vaidilutės“, nei kaip jos atrodo, tik labai norėjau dainuoti. Viskas buvo nauja. Viena repeticija, antra, trečia… Ir jau po kelių savaičių supratau, kad mano vieta čia. Giedant „Paliesk mano sielą“ ar „Malimo maldą“ mano siela nušvinta, aš šypsausi ir kartu noriu verkti, nes man labai gera, šviesu ir šilta viduje.

„Vaidilučių“ chore jaučiuosi kaip namuose. Esu studentė, tad per nuobodesnes paskaitas sąsiuvinių paraštėse piešiu nateles ir laukiu, kada prasidės repeticijos. Repetuodama aš pamirštu viską ir gyvenu tik muzika. Kuo ilgiau čia esu, tuo giliau jaučiu bendrumą, kurį teikia chorinis dainavimas, sujungiantis būrį skirtingų žmonių į vienumą.

Kadaise vaidilutės saugojo šventą ugnį. „Vaidilutės“ neduoda įžadų, nepriima pagonių tikėjimo. Kasdieniame gyvenime mes tokios pat kaip ir kitos jaunos merginos, tik turime vieną bendrą pomėgį – dainą. Tad keletą kartų per savaitę susiburiame padainuoti, pabendrauti, pabūti kartu. Saugodamos amžinąją dainos ugnį nepamirštame skleisti jos suteiktos šilumos – dalyvaujame festivaliuose ir dainų šventėse, koncertuojame, giedame bažnyčiose. Tikimės, kad ši ugnis neužges niekada, nes žinome – išeidamos paliksime ją kitoms.“

Dovilė Šileikytė