Asta Čičelytė-Grybienė

2012031303Dar pati būdama darželinukė susižavėjau savo grupės auklėtoja, o vėliau ir pradinių klasių mokytoja. Visiems sakydavau, kad kai užaugsiu tikrai dirbsiu su vaikais, mokysiu juos, padėsiu jiems, ir pati tuo beprotiškai tikėjau. Todėl baigusi dvylika klasių tiesiog neabejojau, kur man stoti, žinojau savo tolesnį kelią.
2004 m. įstojau į Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetą, pradinio ugdymo pedagogikos studijų programą. Studijuodama pasirinkau priešmokyklinio ugdymo pedagogikos specializaciją. Dar būdama studentė pradėjau dirbti Vilniaus lopšelyje-darželyje „Pasakaitė“. Buvau labai patenkinta tuo, jog pagaliau dirbu ten, kur visada svajojau: juk nuolat esu apsupta vaikų, galiu matyti, kaip jie džiaugiasi, keičiasi bei tobulėja. Dirbdama įsitikinau, jog pasirinkdama savo gyvenimo kelią neklydau, tad juo noriu eiti ir toliau. Vėliau įstojau į Pedagoginį universitetą, ten baigiau išlyginamąsias studijas.
Studijas Vilniaus kolegijoje prisimenu kaip vieną geriausių, maloniausių bei prasmingiausių savo gyvenimo etapų. Mokydamasi siekiau gilinti turimas žinias ir įgyti naujų, todėl buvau tikrai „studentė iš didžiosios raidės“. Mano žingeidumui niekada nebuvo abejingas nė vienas dėstytojas, todėl Kolegijoje sukauptas „žinių bagažas“ man padeda ir šiandien. Dėkinga esu už tai dėstytojams, kurie sugebėjo savo patirties bei profesionalumo dėka pažadinti manyje begalinį norą ir ryžtą dirbti būtent su vaikais. Juk tai man suteikia ne tik džaugsmo, bet ir tobulėjimo galimybių. Sėkmingai realizuodama svajones ir darydama tai, ko visuomet troškau, galiu drąsiai teigti, jog savo profesinio gyvenimo keliu einu tvirtais žingsniais pirmyn.
Noriu palinkėti ne tik studentams, bet ir dėstytojams sėkmės, ryžto bei didelių darbų, kurių dėka mes visi tampame „didesniais“.