Galimybė „pasimatuoti“ specialybę
Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris nors kartą nebūtų troškęs atsidurti kito vietoje. Kartais puikaus bendradarbiavimo dėka, tokia galimybė suteikiama labiausiai to norintiems.
Šįkart svajonėms virsti realybe padėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus rinktinės Kinologijos skyriaus viršininkas Kęstutis Kriaučiūnas ir Vilniaus kolegijos Veterinarinės medicinos katedros vedėja Rūta Karalienė. Jie pasirūpino, kad net 15 veterinarijos studijų programos pirmo kurso studentų turėtų galimybę savaitei pasijausti kone tikrais kinologais.
Iki pat gegužės mėnesio studentai gali stebėti, kokia yra kinologų kasdienybė, ką reiškia kiekvieną dieną dirbti su keturkojais ir būti kinologais. Nemažiau svarbu susipažinti su visa pagrindine dresūros įranga, salėmis, aikštelėmis. Taip pat ir su kinologų kasdienybe, patalpomis.
Atsiradus progai, studentams suteikiama galimybė iš arti pamatyti ir pasieniečių darbo postus, kartu su profesionalais vaikščioti patruliavimo mokymosi metu.
Visi centro darbuotojai geranoriškai atsako į iškilusius klausimus, todėl praktinių mokymų metu kiekvienas studentas gali sužinoti viską, ko iki šiol nežinojo apie pasienio kinologus.
Atsakymas smalsiausiems – norint dirbti pasienio kinologais, būtina baigti Pasieniečių mokyklą arba (turint aukštąjį išsilavinimą) lankyti specialius kursus. Nereikėtų pamiršti, kad privaloma ir tinkama fizinė būklė.
Savo įspūdžiais dalinasi Vilniaus kolegijos veterinarijos studijų programos pirmo kurso studentė Aura Jankūnaitė:
„Praėjusi savaitė buvo neeilinė – turėjome progą stebėti kinologų ir jų šunų kvalifikacijos tobulinimą. Tiksliau ne vien žiūrėjome, bet ir patys ėjome mišku, palikdami pėdsakus šunims, pagal nurodymus mėtėme daiktus.
Taip pat stebėjome, kaip mokosi jaunesni šunys: nuo kokių pratimų pradedama juos mokyti žmonių ar daiktų paieškai bei patruliavimui.
Nemažai sužinojome ir apie šunų dresūros principus. Buvo įdomu stebėti, kaip mokosi tarnybiniai šunys, kiek daug tikslumo iš jų reikalaujama. Nors tuo pačiu – kaip pasieniečių šuo skiriasi nuo namų augintinio. Tikėjimas tuo, ką daro, puikiai jaučiamas ne tik iš kinologų, bet ir iš jų šunų.
Tiesa, pasak kinologų mokytojų, visų pirma reikia išmokyti žmogų, kaip dirbti su šunimi, o tik tada pradėti mokyti patį šunį. O tai patvirtino kiekvienas dresūros pratimas – visų pirma išsiaiškinama užduoties esmė, o tik tada jis atliekamas.
Didžiausią įspūdį mokymų metu paliko kinologų atsidavimas ir meilė savo darbui: mokytojai su užsidegimu perduoda savo patirtį (nevengia net ir ant žemės keturiomis atsistoti, kad tik būtų aiškiau), o besimokantieji gilinasi į kiekvieną detalę.
Nors dažniausiai ateiti į visai nepažįstamą aplinką būna gana sudėtinga, tačiau praktinių mokymų metu galėjome pasijusti pilnateisiais kolektyvo nariais. Už tai reikėtų dėkoti visiems (ir kiekvienam atskirai) centro darbuotojams, kurie be jokių priekaištų ar nepasitenkinimo paaiškino svarbiausius dalykus.
Turbūt visi esame girdėję posakį: „pas kitus ir žolė žalesnė“. Ką gi, galiu drąsiai teigti, kad pas kinologus ji tikrai žalesnė – kitaip tariant, mėgstamas darbas atperka daug ką, todėl tikiu, kad su VSAT kinologais susitikau ne paskutinį kartą.“
Veterinarinės medicinos katedra
